Mes jau pamiršom duonos kvapą,
naminės – ką tik iškeptos.
Negirdim ką rugeliai šneka,
palinkę nuo grūdų naštos.
Lengva ranka duonelę mėtom,
jei ji atrodo neskani,
Pamiršom – DUONĄ reik mylėti,
jos atsivalgyt negali.
Paėmę kepalą, tik padėkokim –
Dievuliui ačiū – jos yra . . .
Vaikams, anūkams tai kartokim –
kasdienė duona mums šventa.
Rasa Šimaitytė Sakalauskienė
