Vaikai tik įėję į teatro patalpas pajuto, kad atvyko tarsi į kažkokią šventovę, nes teko apsiauti antbačiais, išklausyti elgesio taisykles, kad ekskursijos metu netrikdytume teatro darbuotojų darbo. Tada kartu su vaikais išnaršėme visus fojė, koridorius, užkulisius, išgirdome apie ypatingas grindis, stebėjome, kaip juda apšvietimo mechanizmai, pamatėme didžiules dekoracijas: iš vytelių pintus krepšius, į kuriuos tilptų net visi „Vytinukų“ grupės vaikai, nuostabų dviejų aukštų namelį ir netgi kiaulės skerdieną (žinoma, ne tikrą). Keliaudami koridoriais nuolat turėjome rūpintis kitais, kad sunkios durys neužsitrenktų ir nepaliktume draugų kitoje durų pusėje. Teatro patalpose radome ne tik raudonąjį fojė, bet ir raudonąjį koridorių, kur teatro artistai laukia savo išėjimo į sceną. Raudonajame koridoriuje vaikai patys išbandė prasitempimo pratimus ir užsukome pažiūrėti kaip prasitempimus atlieka balerinos ir balerūnai, išgirdome kaip repetuoja operos solistai. Sužinojome, kad teatro patalpose pilna garsiakalbių, net ir tualete, kad galėtų prisikviesti bet kurį iš daugiau nei 600 teatro darbuotojų, iššniukštinėjome ložes ir didžiąją salę su orkestro duobe, matėme „Sparnuotą pergalę“, Anubį, dirigento skulptūrą ir net dainuojančio Vakario močiutės nuotrauką, aplankėme dekoracijų salę ir palyginome mūsų dažų indelius, teptukus su teatro dažų kibirais ir dažymo priemonėmis, išgirdome, kam reikalingi stoglangiai kaip pagalvės, kaip didžiuliai rekvizitai patenka ant scenos. Visi žavėjomės spindinčiais šviestuvais ir sužinojome kaip jie valomi, bandėme atrasti vienintelį Panevėžio stiklo fabrike pagamintą šviestuvą. Ir kokia gi būtų patirtis be galimybės paliesti, pasimatuoti teatro rūbus ir išragauti pagal slaptą receptą pagamintą karštą šokoladą. Išeidami vaikai susidomėjo teatro ir aplinkinių pastatų meketu, bandė jame atrasti savo darželį, pažiūrėjo operos vaizdo įrašo atkarpėlę ir kiekvienas parsinešė namo 2026-2027 metų programėlę. Tikimės, kad teatras sulauks naujų lankytojų ir gerbėjų.