Nuo gruodžio 13 dienos vakarai nebeilgės – saulutė porą savaičių leisis vis tuo pačiu metu.
Žinia, diena iki saulėgrįžos dar kiek sutrumpės, bet todėl, kad ji ryte vis „pramiegos”, patekės minute vėliau. O apskritai saulutė jau beveik pasiekė savo tekos kraštinę padėtį pietryčiuose. Dieną ji pakyla, pasak tarmiško žodžio, tik „per kačiargą“ ir greit nugrimzta mariosna. Pasakose ir sakmėse paaiškinama, kad saulę ten įkalina vandenų valdovas žaltys Žilvinas… O naktys gruodžio viduryje jau nebe tokios juodos, nes iškritęs pirmas sniegelis ar susidaręs gruodas jas prašviesina.
Ši diena kalendoriaus lapelyje pažymėta Šv. Liucijos vardu. O jos vardas kilęs iš lotyniškojo žodžio lux – „šviesa“. . Šv. Liucijos švente džiaugiasi visos tautos, gyvenančios Baltijos jūros skalaujamose šalyse. Viduramžių misterijose mergelė šviesiais drabužiais įnešdavo į menę šventinį pyragą, papuoštą dvylika mažų žvakelių.
Per tas didžiųjų žiemos švenčių laukimo dienas ir mūsų vaikučiai, padedami tėvelių, savo rankelėmis pasigamino po žibintą. Ačiū!
