Vasario 4-ąją darželyje švęsime jau tradicija tapusią šv. Agotos duonelės dieną. Visus vaikučius kviečiame atsinešti po riekelę duonelės sau ir draugui. Ji gali būti pati įvairiausia – juoda, balta, daržovių, su įvairiomis sėklomis, vaisiais, o jeigu dar pačių kepta… Skanumėlis!
Duonelę skanausime, ragausime, vaišinsimės, dalinsimės, džiaugsimės ir mokysimės, kaip ją reikia gerbti.
Tegul tik juokias mano duonelė,
Tegul tik juokias juoda riekelėJ
DUONOS DIENA
Daivutė labai myli savo močiutę ir laukia nesulaukia vasaros, kada galės važiuoti į kaimą. Juk vasarodama kaime pas močiutę, ji kiek tik nori gali bėgioti pievomis, maudytis ežere, ir be to paragauja įvairiausių kaimiškų patiekalų – bulvinių blynų su spirgučiais, sklindžių su mėsa, kiaušinienės su svogūnais, vėdarų…
Bet vieną rytą iššokusi iš lovos ir basomis nubėgusi į virtuvę pas močiutę, Daivutė rado ją ne plušančią prie krosnies ar kepančią ką nors didžiulėje keptuvėje mediniu kotu, o iškilmingai sėdinčią už balta staltiese užtiesto stalo priešais ąsotį pieno ir riekę duonos.
- Ką čia darai, močiute? – paklausė Daivutė.
- Ogi švenčiu duonos dieną ir dėkoju Dievuliui už duoną, kuria jis mus apdovanoja.
- Už duoną? O ko gi čia dėkoti už duoną? – nustebo Daivutė. – Juk ji juoda, sausa ir visai negardi!
- Duona yra mūsų kasdieninis valgis, be kurio joks tikras lietuvis neįsivaizduoja savo vaišių stalo. Duoną dar mūsų proseneliai gerbė ir brangino. Paragauk štai šios ką tik iškeptos duonos, dukraite, – ir senelė ištiesė Daivutei duonos riekę ir pieno puodelį.
Suvalgiusi duoną mergaitė tarė:
- Tikrai gardi!
- Jei nori, papasakosiu, kaip senų senovėje žmonės duoną mylėjo…
Daivutė norėjo ir močiutė ėmė pasakoti:
– Seniai labai seniai gyveno vargšė mergelė. Ji tarnavo žąsiagane pas turtingą ūkininką. Tais laikais dar vaikščiojo po pasaulį Laimės, kurios išbandydavo žmonių dorybę ir juos apdovanodavo arba nubausdavo. Ėjo kartą tokia Laimė pro ano ūkininko namus, pamatė vargšę žąsiaganę ir nusprendė ją išmėginti. Pasivertusi sena moterėle, įėjo į kamaraitę, kur buvo mergelė, ir sušuko: „Greičiau greičiau, bėk paskubėk, išsibėgiojo tavo žąsys, tai gausi lupti nuo ūkininko! Tuo metu mergelė valgė duoną, o trupinius laikė saujoje. Bet Laimė pasivertė vėju, papūtė į kamaraitę ir išbarstė duonos trupinius ant aslos. Išsigandusi žąsiaganė norėjo bėgti pro duris gaudyti žąsų, bet pirmiausia puolė rinkti trupinių, nes didžiausia nepagarba duonai buvo jos trupinius ant žemės išbarstyti. Vargšė mergelė verkdama rankiojo, kol surinko alei vieno trupinėlio. Tiktai tada išbėgo į kiemą ir pamatė, kad jos žąsys kuo ramiausiai po kiemą vaikštinėja, žoleles skabo, vargo nemato. Senoji moterėlė, atvirtusi į Laimę, jai tare: “Už tai, kad taip gerbi duoną, tegul tau jos niekada netrūksta!” Ir nuo to laiko mergelė galėjo vargo nebebijoti, nes už savo meilę duonai buvo sėkme apdovanota.
– Tai mat kokia ta duona! – tare Daivutė. – Na, tai švęskime toliau duonos dieną, močiute, noriu dar riekelės!
Kazimiera Kazijevaitė