Rugpjūtis. Žolynai subrendo ir rinkom juos maži ir dideli, kas kokių turėjom, kas kokių radom. Žolynų aromatas pasklido po visas grupes.
Surinktus žolynėlius vaikai išuostė, iščiupinėjo ir nutarėm iš jų priausti kilimėlių. Audimas – nelengvas amatas, reikalaujantis daug dėmesio ir valios. Pirmiausiai vaikai susikarpė spalvotą popierių juostelėmis, bekarpydami vis skaičiavo, kiek tų juostelių dar liko. Vėliau rinkosi žoleles, kas pagal išvaizdą, kas pagal kvapą, o viena mergaitė tvirtai nusprendė: „Įausiu visų“. Vaikai, kaip tikri audėjai, traukė žolelę po žolelės, tarsi trauktų siūlą ir pirštukais pritraukdavo vieną prie kitos, kad tankesnis audinys gautųsi. Vyresnėliams vaikams labai patiko „austi“, o mažėliai stebėjo draugų ir suaugusiųjų darbą, žoleles uostinėjo, čiupinėjo, išaustais kilimėliais gėrėjosi, bandė žoleles pavadinti.
